Po šituo eilėraščiu slepiasi visa teatro ARTYN prasmė, esmė ir tikslas. Viskas, kas jame vyksta, man primena pasaką, netikinčia mus supančiu pasauliu. Kodėl? Dėl žmonių, dėl ARTYN trupės ir dėl visko, ką įveikėm ir vis dar bandom įveikti, kad gyvuotume, kad kurtume, kad būtume matomi, kad mūsų kūrybą mylėtų žmonės. Dažnai išgirstu klausimą: „Bet kaip Tu viską šitaip padarai? Kas jums padeda? Kas remia?“. Šypsausi. Mes patys vieni kitiems padedam, mes patys vieni kitus remiam, nes į mūsų teatrą atskrido toji „<…> Pasaka, atogrąžų karštą plaštakė, / Ir mirga margas spindulių lietus“, o tame lietuje maudomės ir mes, ir mūsų žiūrovai, ir mūsų šeimos ir draugai… Pašokam virš pasaulio, kuriuo kasdien darosi vis sunkiau tikėti ir – tikėdami Pasaka – ją kuriam, kiekvienos repeticijos, kiekvieno pasirodymo metu. Žinoma, pasakose būna visko – ir raganų, ir burtų, ir netekčių, ligų ir nelaimių, bet visi žino, kuo pasakos baigiasi. Kitaip jos pasakomis nebūtų. Taigi – kuriam. Kartais kaži kokiam metafiziniam lygmeny, lengvai, lyg skrendant, kartais – visiškai čia pat, prie Žemės, sunkiai ir vos vos susikalbėdami. Bet – kuriam. Tikim Pasaka, o pasauliu – ne, bet gal, vieną dieną, ir juo patikėsim…