Esu Renata Raugienė, su kūryba gyvenu nuo tada, kai save prisimenu. Muzika, poezija, renginiai, spektakliai, tai mano gyvenimas, be kurio savęs neįsivaizduoju. Kurį laiką buvau labai atitolusi nuo to, dėl ko smarkiau plaka mano širdis, bet tą dieną, kai išdrįsau žengti mažytį žingsnį link savo pamirštos svajonės – buvo diena, kai atidariau teatro ARTYN duris. Pamažu režisierė Marta ir visi kolegos aktoriai tapo mano šeimos dalimi… Pagaliau mano gyvenimo dėlionė užsipildė labai reikalinga ir trūkstama dalimi.
Renata Raugienė
——-
Susirinksiu save,
Iš sudužusių šipulių
Nežiūrėk į mane
Nematoma aš būsiu…
Ar nepamirštame mes?
Ką brangiausią turime…
Kol širdis Ji gyva, kol užmarštin neprapulsime…
Suraski mane,
Įkvėpki,
Ateiki,
Pakelki,
Parodyki…
Neleiski užmigti laike,
Tiesti ranką tik į praeitį…
Prisiminti bandau „Kas aš esu“?
Ką veikiu Ir ko iš čia aš noriu?”
Kodėl pakelti kartais sunku,
Kas kitam lengvai šioj žemėj klojasi…
Užsidarau, pasislėpiu,
Nebeatsiveriu ir vėl atsitrenkiu,
Nes būt atvirai, kaip scenoje stovėti – nuogai….
Ne kiekvienas tą gali,
Ne kiekvienam to ir reikia…
Svarbiausia būti sąžiningai prieš tai,
Dėl ko įkvėpti oro norisi…
Jeigu scena buvo – tavo namai,
Kodėl nustembi, lyg be jos – tu tarsi klaidžiojanti gatvėje…
Sugrįžk į ten iš kur Tu atėjai,
Nes be oro ar išbūsi ilgai???
Atsibusk, ar nematai…
Taigi, vis dėlto…
-Ar būsi????
R.R.
